Kas bendro tarp iPhone, britų roko grupės Queen ir pabėgėlių?
50-aisiais Steve Jobso tėvas Siras atvyko is Libano į JAV; Fredis Merkuris – 1964m. su savo šeima pabėgo iš Zanzibaro. Šį sąrašą būtų galima pratęsti Albertu Einšteinu, kuris atvyko į JAV 1933-aisiais, Karlu Marksu, Dalai Lama, Zigmundu Froidu, Frydrichu Nyčia, Bob Marley ir kitais. Jie visi paliko savo gimtąjį kraštą dėl karinių konfliktų ar persekiojimo ir pasiekė savo aukštumas šalyse, kurios juos priėmė.
Aukos ar pasipelnytojai
Šiuo metu žiniasklaida kupina informacijos apie pabėgėlius. Augant diskusijoms, susidarė du frontai: palaikantys ir smerkiantys.
Pabėgėlis besinaudojantis telefono navigacija
Vienoje pusė migrantus vadina aukomis, bėgančiomis nuo smurto ir karo, kita – keliaujančiais Europos socialinių sistemų išnaudotojais. Taigi, keliauja per Europą ir kolekcionuoja nuotykius su savo naujausiu iPhone, o tada reikalauja socialinių išmokų (ta ironija).
Abi nuomonės susilaukia kritikos. Tačiau visi sutinka dėl vieno: pabėgėliai atvyksta ieškodami pagalbos – vieni ieško finansinės gerovės, kiti darbų ir saugaus prieglobsčio.
Pabėgėliai – potencialas?
Migrantai ne tik išsiveža. Neretai atvykdami jie atveža didžiulį potencialą. Mokslo pasaulį sukrečiančias fizikos teorijas, technologinius išradimus ar nemirtingus muzikinius hitus.
Na, bet jei norite šiek tiek nuleisti kartelę, tai mūsų gatvės būtų švarios, o sodai prižiūrėti.
Iki šių metų vasario Lietuvoje gyveno 39 sirai, kurie išvyko pasibaigus jų vizų galiojimui. Šie pabėgėliai iš Sirijos sulaukė prieglobsčio Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje ir iš valstybės pagalbos neprašė.
Taigi vis dar sakote, pašalpų ieškotojai?
Vieni – naivūs, kiti – žiaurūs
Nesupraskite neteisingai, niekas nesako, kad pabėgėlius verta priimti tik tada, jeigu jie yra garsūs arba jeigu jie atneš ekonominę naudą. Taip pat, naivu teigti, kad jie visi – potencialūs Einšteinai ar Steve Jobsai.
Iš tiesų, yra viena paprasta priežastis, dėl kurios dauguma lietuvių paranojiškai bijo migrantų. Tai – skaičių galia, didžiulių skaičių, kuriuos tik ir matome vakaro naujienose: “tūkstančiai pabėgėlių”, “šimtai tūkstančių pabėgėlių”. Pastebėjote, niekas nekalba apie individus ir priežastis, visi tik gąsdina skaičiais.
Mūsų baimė neleidžia atsimerkti ir pamatyti, kad šie pabėgėliai ne tik prašo, bet ir duoda. Jie atvyksta su savo telentais, ambicijomis, idėjomis ir sunkiu darbu. Mažų mažiausiai – jie turi drąsos čia atvykti ir nesėdėti rankų sudėję.
Problema yra ta, kad mes nepastebime potencialo. Migrantams reikia tik vienos galimybės ir greitos integracijos. Uždarydami ir laikydami juos pabėgėlių centre mėnėsius, o gal net metus, darome (darysime) klaidą. Nesuteikdami šanso, prarasime individą, kuris gali mokytis, dirbti ir auginti Lietuvą. Pažiūrėkime iš kitos pusės: atkeliauja žmogiškasis kapitalas, jį tereikia priimti ir leisti žengti pirmuosius žingsnius.
Taigi, priimkime migrantus ne kaip įsibrovėlius, aukas ar išnaudotojus, bet kaip atvykstantį potencialą.
Vėlgi pastebėsime tai tik tada, kai po kelių metų šių dienų pabėgėliai neš Europai pelną. O juk kai kalba apie pelną – išgirstame visi.
